Apie veislę
Dar šis tas apie šunis
2006-04-06,
17:12 | parašė: eraplius
Šuo - auklė? Sutik,
skamba kiek neįprastai. Tai, kad dauguma šunų puikiai sutaria su vaikais, mes
žinome ir tuo visai nesistebime. Tačiau būti aukle - ne kiekvienam žmogui duota
(na, reikia ne tik mylėti mažylius, bet ir turėti auksinės kantrybės), o čia -
šuo… Bet gal apie viską iš eilės?..
Bobteilas - tai labai
sena anglų aviganių šunų veislė. Egzistuoja kelios jos kilmės versijos.
Populiariausioji kildina bobteilus iš Rytų Europos aviganių, prieš kelis amžius
atvežtų į Britanijos salyną. Dažniausiai bobteilai ganydavo stambius raguočius,
neretai drauge su šeimininku lydėdavo karves, ponius ar avis į turgų. Tvirtai
sudėti, kantrūs, ištvermingi ir nereiklūs šunys lengvai prisitaikydavo prie
kintančių klimato sąlygų (ilgas tankus kailis patikimai saugojo nuo lietaus bei
vėjo), kiauras dienas nepailsdami dirbo savo darbą, taip pelnydami šeimininko
dėkingumą ir pagarbą.
Beje, bobteilas,
išvertus iš anglų kalbos, reiškia “striukauodegis”. Kodėl gi taip keistai (net
juokingai…) imta vadinti seną, garbingą šunų veislę? Priežastis, pasirodo,
visai paprastutė: tai, ką bobteilo mažyliai turėjo uodegos vietoje, uodega
nelabai ir galėjai pavadinti… Jei vadoje pasitaikydavo šuniukų su ilgesne
uodegėle, ją paprasčiausiai sutrumpindavo. Uodegos trumpinimo tradicija
atsirado dar XIX amžiuje - nuo uodegos ilgio priklausydavo mokesčių už šunį
dydis. Beuodegiai keturkojai buvo laikomi darbiniais šunimis, už kuriuos
mokesčių mokėti nereikėjo. Bėgant laikui ir keičiantis tradicijoms, vis daugiau
mažųjų bobteiliukų išsaugodavo savo juokingas uodegytes, kol galų gale uodega
tapo svarbiausiu veislės požymiu, tad dabar visi bobteilai jau uodeguoti. Be
to, pakitus tam tikroms sąlygoms, bobteilai iš aviganių virto puikiais
kambariniais šunimis.
Na, bet tau
tikriausiai labai smalsu, kaip aviganis galėjo tapti aukle. Čia “kaltos”
puikios šuns psichinės savybės. Šunų augintojai bobteilą vadina intelektualiu
šunimi. Sunku pasakyti, kaip jie tą šunelio intelektą nustato ar patikrina.
Mums, matyt, belieka tuo patikėti. Beje, bobteilui būdingos ir kitokios šaunios
savybės - išmintis, inteligentiškumas, savigarba… Šeimos, kuriose auga mažylių,
bobteilais ypač džiaugiasi - didelis lyg meškinas ir kiek nerangus šuo ne pats
dūksta su vaikais (kaip tai daro daugelis keturkojų), bet ir sudrausmina,
nuramina įsisiautėjusius mažylius. Šis šuo lengvai dresuojamas ir labai
patikimas, ramus bei drausmingas. Jokios agresijos, jokių netikėtų pykčio
priepuolių, jokių šuniškų kaprizų jis neturi. Amerikiečių šeimos, kuriose auga
daug vaikų, o ypač jei yra neįgaliųjų, paprastai augina ir mielą tokią kudlotą
“auklę” - šuo tiesiog instiktyviai jaučia mažo žmogučio poreikius ar gresiantį
pavojų. O štai Anglijoje ne vienas bobteilas dirba protiškai atsilikusių vaikų
internatuose. Jau seniai įrodyta, kad tokia šunų ir likimo nuskriaustųjų
draugystė labai teigiamai veikia vaikų psichiką - šie daug greičiau sveiksta.
Gal ir į Lietuvą kada atkeliaus tokia puiki kitų šalių patirtis, o kol kas bobteilai
pas mus dar labai nepigūs..
�
|
